Etnografinė pajūrio žvejo sodyba

Kuršių marių žvejui reikėjo ne tik valties – kurėno, burių, tinklų, bet ir ... samčio. Ne sriubai srėbti, o vandeniui ant burių pilti. Toks samtis buvo vadinamas „burpiliu“ ir naudojamas kurėnui pagreitinti. Juo buvo pilamas vanduo ant burių, kad jos sušlapusios geriau gaudytų vėją.

1979 m. Kopgalyje buvo įrengta Etnografinė pajūrio žvejo sodyba. Ji pastatyta pagal XIX a. pab. – XX a. pr.  Šventosios, Palangos apylinkių pajūrio žvejų sodybas. Jos nepasižymėjo statinių gausa, dažniausiai būdavo 2–3 pastatai. Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje atkurti visi pajūrio sodybų ūkiniai bei gyvenamieji statiniai. Čia atspindėtas pasiturinčio žvejo – auginusio gyvulius, dirbusio žemę ir žvejojusio – sodybos kompleksas: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys tinklams džiauti bei žuvims džiovinti. 

Name veikia ekspozicija apie žvejybą Lietuvos pajūryje ir pamaryje, pamatysite kokie žvejiški baldai, įrankiai, kaip atrodė kraičio skrynia, kur miegodavo kūdikiai, kur kepdavo duoną, galėsite įvertinti ar sunki yra ližė– įrankis pašauti duonai į krosnį.