Parodoje pristatoma nedidelė dalis archyvo, kurį muziejui perdavė tarpukario Lietuvos laivyno šturmanas ir kapitonas Romanas Vilčinskas-Vilkas. Paradoksalu tai, kad turtingą medžiagą Lietuvos laivyno istorijai pažinti jis sukaupė gyvendamas toli nuo Lietuvos, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo ilgametė veikla patvirtina tiesą, kad didelius darbus gali nuveikti ir vienas žmogus.
Nuo 1990 m. R. Vilkas savo archyvo medžiagos kopijas, vėliau ir originalus – tiesiogiai ir per tarpininkus – siuntė į Lietuvos jūrų muziejų. 1994 m. liepos 29 d. su žmona Brita jame lankėsi. Paskutinis siuntinys su archyvo medžiaga muziejų pasiekė 1999 m., jau po R. Vilčinsko-Vilko mirties.
Šiuo metu muziejuje saugoma beveik 5 000 objektų iš R. Vilko jūrininkystės archyvo, kuris iki šiol yra vienas pagrindinių šaltinių Lietuvos laivybos istorijai tirti.
Parodą parengė:
Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Romaldas Adomavičius
Dailininkė Audronė Adomavičienė
LAIVAVEDYS IR JŪRINĖS KULTŪROS PUOSELĖTOJAS
Romanas Vilčinskas-Vilkas (1911 04 02 – 1998 03 29)
Romanas Vilčinskas gimė Malkino miestelyje (Lomžos apskritis) geležinkelio valdininko šeimoje.
1924–1930 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje komercijos mokykloje ir Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Dalyvavo jūrų skautų veikloje. Nuo 1928 m. rinko iškarpas apie jūrininkystę.
1930 08 02 – 1931 07 06 – jūreivis latvių garlaivyje „Kurland“.
1931–1936 m. mokėsi Liepojos jūrų mokykloje. Plaukiojimo praktikos sėmėsi škunoje „Jūrnieks“, burlaivyje „Budys“, garlaiviuose „Stephanie“, „Baltallinn“, „Imanta“, „Prezidentas Smetona“.
Liepojoje rinko medžiagą apie Kuršo hercogystės laivybą. Vėliau Londono ir Grinvičo bibliotekose – apie jūrų astronomiją ir navigaciją.
Drauge su kapitonu L. Serafinu rengė jūreivystės ir laivininkystės įstatymų projektus.
1936 m. vasarą vadovavo Buriavimo mokyklai Smiltynėje.
Dirbo II ir I šturmanu garlaiviuose „Maistas“, „Kretinga“, „Kaunas“, „Marijampolė“, latvių garlaivyje „Biruta“.
1940 m. tapo tolimojo plaukiojimo kapitonu.
Karo metais gyveno Liepojoje, plaukiojo Ščecino garlaiviais „Alexandra“ ir „Artushof“.
1944 m. išvyko į Vokietiją.
1948 m. tapo Lietuvos jūrininkų sąjungos užsienyje valdybos nariu, 1952–1997 m. šiai Sąjungai vadovavo.
Gyveno JAV, Niujorke, Long Ailande, vėliau – Majamyje, Dirfild Biče.
(Pastaba: atvykęs į JAV, pavardę susitrumpino į Vilkas)
„Kaip žinome, iki šiol mūsų jūrininkystė ir laivininkystė visur buvo paskutinėje vietoje, o faktinai jos svarba yra pirmoje vietoje“ (R. Vilko laiškas Lietuvos jūrų muziejui, 1993 11 16)
TĖVYNĘ PALIKUS. LAIVYNO ISTORIJOS TYRIMAI
R. Vilčinskas persikėlėlių iš Rytų Europos stovyklose Vokietijoje tapo bene aktyviausiu buvusių Lietuvos jūreivių ir jūros verslo atstovų veiklos organizatoriumi. Jo, taip pat T. Daukanto, P. A. Mažeikos pastangomis, 1947 m. Flensburge ne tik buvo įkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga užsienyje, bet net bandyta įsigyti prekybos laivą su lietuviška įgula.
JAV R. Vilkas (atvykęs į JAV, pavardę susitrumpino į Vilkas) tapo Lietuvos jūrininkų sąjungos vadovu, palaikė ryšius su po pasaulį (JAV, Kanada, Australija, Venesuela, Argentina, Anglija, Škotija, Vokietija, Švedija) išblaškytais Lietuvos laivyno jūreiviais, aktyviai domėjosi išeivių iš Lietuvos veikla ir dalyvavo joje. Tuo metu jis pradėjo kaupti lietuvių buriuotojų, jūreivių ir verslininkų atsiminimus bei archyvinę medžiagą, rinko periodinę spaudą ir iškarpas iš jos apie Lietuvos laivus, jachtas, jūreivius, upeivius, stipendininkus ir buriuotojus. Jis buvo Latvijos jūrininkystės archyvo istorijos draugijos narys. Sukaupė neabejotinai vertingiausią Lietuvos jūrininkystės archyvą.
Nuo 1990 m. R. Vilkas savo archyvo medžiagos kopijas, vėliau ir originalus – tiesiogiai ir per tarpininkus – siuntė į Lietuvos jūrų muziejų. 1994 m. liepos 29 d. su žmona Brita jame lankėsi. Paskutinis siuntinys su archyvo medžiaga Muziejų pasiekė 1999 m., jau po R. Vilko mirties. Šiuo metu Muziejuje saugoma beveik 5 000 objektų iš R. Vilko jūrininkystės archyvo.
„Jūsų laišką iš spalio 5 d. gavau, labai ačiū. Siūlote archyvo medžiagą laikyti vienoje vietoje, tai yra Jūrų muziejuje, ir apie tai informuoti Klaipėdos universitetą. Idėja labai gera.“ (R. Vilko laiškas Lietuvos jūrų muziejui, 1993 11 16)
LIETUVIAI NORI Į JŪRĄ
R. Vilčinskas kartu su A. Šimkumi, L. Serafinu ir L. Zavistanavičiumi priklausė antrajai lietuvių – Susisiekimo ministerijos stipendininkų, – studijavusių jūreivystę Latvijoje, bangai. Jo archyve daug vertingos medžiagos apie pirmuosius lietuvius, kurie 1928–1930 m. mokslus baigė Suomijoje ir Italijoje, taip pat apie vėliau studijavusiuosius Prancūzijoje, Italijoje ir kitose valstybėse. Dokumentus, nuotraukas į R. Vilko archyvą perdavė ir atsiminimus parašė Z. Domeika, B. Krikštopaitis, A. Šimkus, J. A. Babilius, J. Vardauskas, V. Bagdanavičiaus tėvai.
„Mes, tai yra Šimkus, Serapinas ir aš, atlikome latviams privalomą 4 mėn. plaukiojimą buriniu mokomuoju burlaiviu „Jūrnieks“ 1933 m. Tais metais buvome pirmą kartą išplaukę į Šiaurės jūrą. Serapinas rašė, nors mažai, į latvių ir lietuvių laikraščius. 1941 m. žiemą bolševikai padarė jį „Utenos“ kapitonu. Nežiūrint to, kad visi draugai tam priešinosi ir siūlė jam bėgti, jis nepaklausė. Paskendo su laivu Suomijos įlankoje 1941 m. rugpjūtyje.“ (R. Vilko laiškas Lietuvos jūrų muziejui, 1995 06 26)
LIETUVOS VĖLIAVA JŪROSE
R. Vilkas kruopščiai suregistravo 1923–1940 m. su Lietuvos vėliava plaukiojusius laivus, atkurdamas neretai labai komplikuotas jų „biografijas“. Tai ne tik lietuviškų bendrovių garlaiviai, bet ir Klaipėdos vokiečių laivynas, su Lietuvos vėliava privalėjęs plaukioti nuo 1923 m. R. Vilkas parengė ir atskirus Klaipėdos uosto tarnybų, Lietuvos karo bei pasienio policijos laivų registrus. Rinkdamas medžiagą, jis palaikė ryšius su Vokietijos archyvais ir tenykščiais laivyno istorijos tyrėjais. Reikšmingas Vokietijoje gyvenusio buvusio jūreivio E. Voronecko indėlis.
„Laivus pavadinti lietuvių jūrininkų vardais aš rekomenduoju gen. Nagių-Nagevičių ir gen. Daukantą, jie tikrai to nusipelnė. Lietuvių tauta turi daug nusipelniusių asmenų, kurių vardais galima pavadinti laivus, jie nebūtinai turi būti jūrininkai. Kapt. Krikštopaitis taip pat siūlo generolus Daukantą ir Nagį ir dar trijų buvusių Nepriklausomos Lietuvos prezidentų vardais. Sako, nebūtinai tuojau reikia sekti rusų pavyzdžiu laivus vadinti kapitonų vardais. Jis senatvės prispaustas, bet gerai žmonos daktarės prižiūrimas dar laikosi jūros paviršiuje. Palaikau ryšį telefonu.“ (R. Vilko laiškas Lietuvos jūrų muziejui, 1994 06 26)
LAIVININKYSTĖS BENDROVĖ „LIETUVOS BALTIJOS LLOYDAS“
1936 m. įkurta akcinė bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“ buvo rimta ir konkurencinga jūrų transporto įmonė, kurioje kasmet dirbo vis daugiau lietuvių specialistų – ne tik jūreivių, bet ir jūrų teisės bei verslo žinovų. R. Vilkas plaukiojo šturmanu keliuose bendrovės laivuose. 1939 m. lapkričio mėnesį jam kartu su visa įgula teko gelbėtis skęstant garlaiviui „Kaunas“ Lamanše. Savo archyve jis išsaugojo nemažai originalių laivų ir jų įgulų nuotraukų.
Bendrovės veiklą liudija B. Krikštopaičio atsiminimai, S. Aušrotos ir K. Barmaus laiškai.
„Grįžtant atgal į 1930–1940 m. – mums buvo daug sunkiau tas idėjas skleisti artojų tautoje, betgi nors lėtai, yrėmės pirmyn. Ruošėme „Jūros dienas“, leidome žurnalą „Jūra“ Klaipėdoje, vėliau „Mūsų jūra“ Kaune, jaunuoliams atidarėme Buriavimo mokyklą, įsikūrė jūros šauliai, jūrų budžiai ir t. t. Su valdžios pagalba (bendrovės „Lietūkis“, „Pienocentras“ ir „Maistas“) buvo įsteigtas „Lietuvos Baltijos Lloydas“ ir maklerių kontora „Baltijos transporto bendrovė“. Lietuvos istorijoje tas laikotarpis, išsiveržimas į jūrą labai svarbus, tai yra pradžia, ką šiandien vadiname „Jūrų Lietuva“.“ (R. Vilko laiškas Lietuvos jūrų muziejui, 1997 10 04)
JIE KŪRĖ NACIONALINĮ LAIVYNĄ
Idėjas sugalvoja ir jas įgyvendina asmenybės. Archyve – dokumentai, nuotraukos, spaudinių fragmentai apie iškiliausias Lietuvos jūrinės kultūros asmenybes. Neabejotinas verslo pasaulio atstovų indėlis, tačiau aktyviausi idėjos, kad Lietuva turi tapti jūrų valstybe, propaguotojai buvo Lietuvos jūrininkų sąjungos kūrėjai: T. Daukantas, V. Nagevičius, T. Reingardas, L. Stulpinas, S. Kuizinas ir kt. Jų darbą tęsė praktikai: V. Rėklaitis, V. Grudzinskas ir ištisa plejada jaunų kapitonų ir šturmanų, tarp kurių – ir R. Vilčinskas-Vilkas.
„Kapitono B. Krikštopaičio raštiškas palikimas yra pas mane, su laiku perduosiu Jūrų muziejui. Šturmanas J. A. Babilius dvejus metus sunkiai sirgęs mirė. Paliko 100 000 dolerių Vasario 16 gimnazijai Vokietijoje.“ (R. Vilko laiškas Lietuvos jūrų muziejui, 1994 11 7)
NEMUNO LAIVYNAS
Šturmano R. Vilčinsko laikais Nemune knibždėjo laivų. Upės garlaivių ir baidokų matrosai oficialiai buvo vadinami „jūreiviais“, o baidokuose su vyrais ir vaikais gyvenusios ir plaukiojusios žmonos – „laivyboje prityrusiomis moterimis“. Nemuno, Kuršių marių, Kauno, Jurbarko, Smalininkų uostų ir įvairiausių vidaus vandenų laivų nuotraukos – svarbi archyvo dalis. Ypač vertingos yra jūros laivų kapitono Z. Domeikos nuotraukų kopijos ir autentiški Nemuno laivavedžių P. Levandausko, J. Kundroto ir V. Katino laiškai.
„Kai kurie vokiečių baidokai naudojo bures, iškeliamas ant vienintelio stiebo tiktai einant aukštyn upe ir tuščiomis. Mačiau tai keletą kartų. Šiaip stiebas buvo naudojamas kaip pakeliamasis kranas... Atviri baidokai, naudoti plytoms ar kitai panašiai medžiagai (gabenti), neturėjo stiebo, nebuvo reikalingas. Škiperis, kartais su šeima, gyveno kajutėje baidoko užpakalyje. Maža, bet patogi dviejų kambarių (su) virtuve ir išviete patalpa. Matrosas, paprastai tik vienas, gyveno baidoko priekyje, net ir be lango.“ (P. Levandausko laiškas R. Vilkui, 1986 05 07)
GYVENIMAS PO BURĖMIS
Gyvenimas po burėmis buvo puikiai pažįstamas archyvo sudarytojui. 1926 m. vasarą jis su Kauno aktoriais ir seserimi valtimi „Juodoji gulbė“ (pavadinimą pasiūlė rašytojas A. Vienuolis) plaukė Šventosios upe nuo Dusetų ežero. Buriavimo praktikos įgijo reisuose Liepojos jūrų mokyklos mokomuoju burlaiviu „Jūrnieks“, taip pat Klaipėdos jūrų skautų burlaiviu „Budys“ 1932 m.
Baigęs Liepojos mokyklą, 1935–1936 m. R. Vilčinskas buvo Klaipėdos lietuvių jachtklubo uosto kapitonas, vadovavo Buriavimo mokyklai Smiltynėje. Tarp jo archyvo dokumentų – duomenys apie kiekvieną Lietuvos jachtą, kai kurias regatas, lietuvius buriuotojus, pokariu patekusius į užsienį: B. Stundžią, A. Urbelį, L. Knopfmilerį, K. Plonaitį. Storas pluoštas iškarpų ir dokumentų apie trijų Lietuvos jachtų žygį iš Klaipėdos į Niujorką 1989 m.
„Gavau iš Švedijos liūdną žinią: į amžinybes išburiavo Kristupas Plonaitis (15.3.1980). Buriuotojų šeima neteko savo pasišventėlio buriuotojo, o lietuvių tauta – didelio patrioto ir mūsų pajūrio mylėtojo.
Daug gražaus jaunimo turėjo progos su Kristupu Plonaičiu buriuoti ir pažinti tą gražųjį sportą, daug jaunimui jis įskiepijo meilę mūsų gražiam pajūriui.“ (L. Knopfmilerio laiškas B. Krikštopaičiui, 1990 m. birželio mėn.)
KNYGOS IR PERIODIKA
Archyvo sudarytojas su pavydėtinu uolumu sekė JAV lietuvių ir vietinę spaudą kitomis kalbomis, nepraleisdamas progos fiksuoti iškarpomis aktualių poslinkių emigrantų gyvenime, tačiau pagrindinį dėmesį skyrė su laivyno istorija susijusioms publikacijoms. Jo archyve sukaupta iškarpų iš 45 laikraščių ir žurnalų penkiomis kalbomis. Lietuvos jūrų muziejų pasiekė ir 32 knygos lietuvių, anglų, vokiečių ir latvių kalbomis iš R. Vilko bibliotekos.
„Pridedu archyvo turinį. Jeigu su laiku atsirastų galimybė, manau, pirmus 5 turinio punktus reikėtų atspausdinti knygos pavidalu. Turiu visas tas ryškias gražias fotografijas, galima sakyti, išeitų Lietuvos laivininkystės fotoalbumas, kame gal 40 % būtų teksto ir 60 % fotografijų. Liktų tas trumpas nepriklausomos Lietuvos laivininkystės (20 metų) vaizdas buities laikotarpis ateinančioms kartoms.“ (R. Vilko laiškas Lietuvos jūrų muziejui, 1993 11 16)
Galerija
