Jau šį penktadienį, balandžio 21 dieną Lietuvos jūrų muziejuje vyks Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos XXVI mokslinė konferencija „Lietuva – jūrinė valstybė: kultūrinis paveldas Lietuvos muziejuose“. Konferencijoje bus pristatyta net 16 pranešimų, kuriuos skaitys muziejininkai, mokslininkai, tyrinėtojai! Ji skirta Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui pažymėti.
1923 m. vasario 16 d. nutarimu Ambasadorių konferencija Paryžiuje, sekant 1919 m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio taiko sutartimi tarp Vokietijos ir Santarvės šalių, perdavė Klaipėdos krašto ir uosto valdymo teises Lietuvai su teritorijos autonomijos užtikrinimo sąlyga, – primena Lietuvos jūrų muziejaus istorikas, direktoriaus pavaduotojas–vyr. fondų saugotojas Romualdas Adomavičius.
– Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje, atvėręs plačiau uosto vartus, sustiprinęs ryšius su Vakarų pasauliu, leidęs Lietuvai pretenduoti į statusą „jūrinė valstybė“ – sako Romualdas Adomavičius.
Labai vaizdžiai ir iliustratyviai Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos komentuoja Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius:
„1923 m. sausį, vos per trejetą metų nuo gimimo, Lietuvos Respublika padarė tai, ko per kelis šimtmečius nesugebėjo padaryti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – užėmė uostą ir pramušė langą į Baltijos jūrą. Lietuva pagaliau tapo jūrine valstybe. Premjeras ir ministras E. Galvanauskas padarė tai, ko neįstengė padaryti karaliumi troškęs tapti kunigaikštis Vytautas Didysis ir visi kiti po jo Lietuvos valdovai. Taigi liberalas E. Galvanauskas šiandien beveik rimtai ir teisėtai gali būti laikomas Ernestu Didžiuoju, savotišku Lietuvos imperatoriumi Petru I., lietuviškos jūrinės valstybės faktiniu kūrėju“.
Klaipėdos universiteto istorikas prof. Vasilijus Safronovas sudėlioja pagrindinius akcentus, kodėl turėtume vertinti Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos:
– Iš Lietuvos pozicijų žiūrint išskirčiau kelis dalykus. Vienas dalykas, tai sudarė sąlygas Lietuvai tapti ekonomiškai nepriklausoma valstybe, nes 1922 metais Lietuva buvo visiškai priklausoma nuo Vokietijos, daugiau kaip 50 proc. importo ir eksporto buvo su viena valstybe. […] Aišku, kad įrengto uosto gavimas Klaipėdoje šitą Lietuvos priklausomumą nuo vienos valstybės įgalino pradėti keisti. Tai labai svarbu.
Svarbus dalykas, kuris neįvyko pilnai, atsirado galimybė transformuoti pačią Lietuvos visuomenę. Prisiminkime, kad praktiškai keturi penktadaliai Lietuvos visuomenės trečiajame dešimtmetyje buvo žemės ūkio, agrarinio sektoriaus žmonės, kurie dirbo kaime. Kai turi uostą – vystai prekybą. Klaipėdoje buvo pramonės koncentracijos, tai sukūrė pagrindą stiprinti visuomenėje pirklių, pramonininkų, amatininkų sluoksnį. Tai yra tam tikra transformacija visuomenės.
Nekalbu apie tai, kad ima vystytis ir jūrinė kultūra, vėliau, po dešimties metų atsiranda Jūros šventės. Transformacijos momentas svarbus. […] Neatsitiktinai buvo tarpukario istorikų, kurie sakė labai aiškiai, kad Lietuvai istoriškai labai svarbios datos – vasario 16-oji ir sausio 15-oji, sutvirtinančios ją kaip nepriklausomą darinį“.
Konferencijos sekcijos PASKUI ŽUVIS sesija vyks Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo renginių erdvėje Jūros sala, kita – LAIVŲ SILUETAI – neseniai lankytojams duris atvėrusiame Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre.
Muziejininkai, mokslininkai pristatys Lietuvą kaip jūrinę valstybę įvairiais aspektais, remdamiesi muziejų eksponatais, tyrinėjimais: kokia buvo jūros svarba prof. Kazio Pakšto Baltoskandijos idėjos kontekste, kaip Kazio Pakšto Baltoskandijos idėjos atspindėjo mokykliniuose vadovėliuose 1918–1940 m.; Bus kalbama apie prekybą ir jūrinę veiklą Klaipėdoje reprezentuojančius artefaktus; Aptariama kaip saugojama ir puoselėjama jūrinė kultūra, kokia jūros įvaizdžių įvairovė lietuvių kompozitorių kūryboje ir dar daug įdomių bei svarbių aspektų.
